Velykinės nuotaikos prasidėjo ryte, kai išgirdau paukščius čiulbant jau pradėjusiame žaliuoti kalnų slėnyje. Ir kai gavau dovanų pirmą šokoladinį “Lindt” zuikutį su varpeliu. Ir kai internete pasipylė velykinių pyragų ir keksų receptai. Šiandien tikrinau orų prognozes: savaitgalį plius septyniolika, su saule. Kad tik išsipildytų. O tuo tarpu virtuvėje – naujas kepinys. Traškia plutele ir aksominiu viduriuku.
Burnoje tirpstantys sviestinius sausainius primenantys trupiniai, gaivus saldžiagrūgščio sūrio kremo skonis ir į kompoziciją įsimaišanti braškių uogienė – nesunku įsimylėti šiuos pyragėlius. Kai raudonųjų apelsinų sezonas pačiame karštyje, o nesibaigiančios sniego lavinos bando įspausti depresiją, šis sūrpyragis atrodo vienintelis išsigelbėjimas iš nykios rutinos. Raudona braškių uogienė natūraliu būdu suteikia kavdratėliams spalvą, primenančią raudonuosius apelsinus, o natūralios jų sultys ir žievelė padaro pyrago kremą gaiviu.
Kai galvoja susitelkia per daug triukšmo, stengiuosi dėmesį nukreipti į dalykus, kuriuose randu tylą ir švelnią paguodą. Kurie glosto nuo nerimo išderintas minčių stygas ir raukšles ant kaktos. Kai karštligiškai vieną kitą vejantys planai užspaudžia širdį, ir ryte nubundi tarsi širšių lizdas vidurvasarį, metas susitelkti į tą tylą.
• For English version and the recipe – click on the post title and scroll down • Daugiau…
Kalėdinės būsenos po truputį užplūsta širdį, kai vėsiais rytais virš kalnų pakyla tirštas rūkas ir kambarį šildo tik stalinės lempos šviesa. O kai niūriai nuslenki į vonios kambarį, ir staiga žvilgtelėjus į mažas švieseles aplink veidrodį, ar užuodus malonaus vynuogių kvapo dušo kremą, pasijauti tarsi vaikystėje. Kai viskas ryšku ir stipru, o viduje visiška tyla. Daugiau…
Prisipažinsiu, esu iš tų kurie negali pasigirti platinos klodais kantrumo srityje. Galbūt dėl to vis pro pirštus, tarsi smėlis, bėgančio laiko, ateities ambicijų įgyvendinti milijonus kūrybinių idėjų ir planų, ir pabaigoje viską vainikuojančio nepakeliamo nuovargio nuo per didelių užmojų. Daugiau…
Aš nuoširdžiai tikiuosi kad jūs pasiilgote manęs bent truputį. Nes aš, tiesą sakant, labai. Vaizdai iš dienų, kupinų šviesos, taikos ir meilės, praleistų virtuvėje su visomis lėkštėmis, rytais, vakarais, šaukštais pralekia pro mano akis. Aš taip passilgau gaminti ir rašyti apie tai. Daugiau…
Traukinys pralekia pro tuščius laukus, kuriuose baltuoja vieniši, paskutiniai (greičiausiai) balto sniego lopinėliai. Ir aš kartais jaučiuosi tarsi keliaučiau laiku, iš šilto, žydinčiomis vyšiomis pasipuošusio pavasario staiga atsidūrusi apsiniaukusioje ledo karalystėje, kur žmonės vis dar slepia savo veidus po žieminiais šalikais. Daugiau…
Ryte pirmiausia pastebiu šiltą ankstyvą saulę, obuolių sultimis tapančią kalnų viršūnes, ir pajuntu naujos pavasario dienos gaivą, kybančią ore. Tuomet užsikabinu už paukščių čiulbėjimo, šokančių medžių šakų, neapsakomo džiaugsmo, trykštančio iš krūtinės, vos tik užuodžiu rytinę kavą, kai saulė pagaliau pasiekia ir virtuvės langą. Daugiau…
Laikas čia bėga visiškai kitaip, viena būsena keičia kitą, vienas įkvėpimas vejasi kitą įkvėpimą, viena liūdesio akimirka netrukus transformuojasi į džiaugsmą ir taip toliau. Pagaliau ir mes sulaukėme sniego! Dienos labai šaltos, bet, laimei, žiema čia neužsilaiko ilgai. Daugiau…
Ilgas, minkštas senoviškas kilimas šiltame viešbutyje, ilgas koridorius, puoštas mažomis kalėdinėmis eglutėmis, juokingomis girliandomis, spalvotais žėrinčiais burbulais ir sidabrinėmis žvaigždėmis. Basos kojos, ilgi kreminės spalvos naktiniai, tylus sėlinimas link vonios kambario, kvepiančio mangais, avietėmis ir vanile. Daugiau…
Tirštas rūkas glosto kiemą ir patogiai įsirango tarp namų. Tuščios gatvės nebyliai laukia praeivių, o danguje rodosi kaupiasi lietus. Mintyse jau maišau akvareles spalvas, kad įamžinti vaizdą, kurį dabar mato akys. Pasižiūriu į savo atspindį ant metalinio virdulio ir chalatą su melsvais meškučiais. Daugiau…
Atsikeliu kažkur apie pusę šešių. Niekur nereikia skubėti, visa diena mano. Kad tik užtektų kūrybiškumo sugalvoti kaip ją praleisti. Lauke vyksta paukščių susirinkimas ir virš laukų matosi pakilęs tankus rūkas. Dabar būtų palankus metas filmuoti kokį nors siaubiaką. Daugiau…
Aš visada pavydėjau tiem žmonėm, kurie jau vaikystėje žinojo kuo nori būti užaugę. Arba suprasdavo dar būdami mokykloje, užsibrėždavo tikslus ir atkakliai jų siekdavo. Aš niekada nežinojau, ir nenustebsiu jei ir po 20 metų, toliau pildysiu Tasty Art, taip ir neatradusi savo kelio. Daugiau…
