Kartais vėjas niekšiškai atidaro visus langus, baltos užuolaidos mistiškai suplėvesuoja nuo aukštų lubų ir užgęsta žvakės. Gatvės vidurdienį netikėtai tampa tylios ir į žemę nostalgiškai gula vėsus, gelsvas ruduo. Jeigu esi vienas, daug ko gali prisigalvoti, nusekti paskui liūdesį pilkšvais takais ir romantiškai prisiminti vidurvasario saulę, kur plieskiantis karštis buvo nepakeliamas, o dabar vėl tampa išsvajotu. Nėra nieko liūdno, yra tik galvojimas, kad kažkas turėtų būti/yra liūdna. Iš tiesų viskas yra paprasta ir tai pradedu jausti vakarais, kai gatvėse užsidega žibintų šviesos ir blaškanti pilnatis, o iš debesų pasipyla tyras rugpjūčio lietus. Tada susirenkam namie, kur karaliauja jaukumas ir krykštaudamos bandome įžiebti senovišką orkaitę, kad išvirtume milžinišką puodą naminės sriubos.
Šiandien nuveikiau viską, ko nesugebėjau nuveikti per visą vasarą. Ir pagaliau atsiemiau diplomą, tad galiu sakyti, jog jau oficialiai esu ‘diplomuota’. Taip pat, šįvakar veikla atrodo dar nesibaigs ir teks ruoštis savaitgalio kelionei. Rytoj pagaliau pamatysiu Baltijos jūrą! Ta proga reikėjo iškepti kažko saldaus (o kaip gi kitaip). Be įprastų sumuštinių, lunchboxą papildysime kakaviniais pyragėliais su juodaisiais serbentais. Tada gaminsiu itališkus sumuštinius su baisiai skaniais saulėje džiovintais pomidorais iš „Sapore D’Italia“ krautuvės (rekomenduoju!) ir naktį eisiu ‘medžioti’ žvaigdžių lietaus.
Praeitą savaitgalį nusipirkau beprotiškai mielų servetėlių (žr. nuotr.), man patinka rasti visokių mažų smulkmenų. Dar neseniai išdrįsau aplankyti Kalvarijų turgų, kur susimedžiojau senovišką peilį ir sidabrinę šakutę. Nustebino tai, kad sendaikčių turguje kainos panašios į sendaikčių krautuvių, todėl nusprendžiau kitą kartą traukti geriau jau į krautuvę. Nežinau kaip visi mano lobiai tilps į 20 kg lagamino limitą. Prisižadėjau sau vasarą nieko nepirkti, nes vis tiek rudenį su daiktais teks atsisveikinti, bet kartais negaliu atsispirti. Todėl išnaudoju paskutines dienas Lietuvoje ir… orkaitę. Nes nežinia, kada ir kaip dar turėsiu galimybę kepti pyragus bei talpinti receptus.
Nesudėtingų pyragų su persikais, slyvomis ar obuoliais kepimas man primena vasaros pabaigą. Kai einat pro smilgomis, rugiagėlėmis, vienišomis aguonomis ir ramunėmis apaugusias pievas, žiogų čirškimas užgula ausis. Tada atleidžiu vasarai, su kuria daugiau kaip 5 metai negaliu susitaikyti, ir kai iki jos pabaigos lieka vos keli saulės nusileidimai, nebenoriu atsisveikinti. O kai apsiniaukusią popietę kepant persikų plokštainį iš orkaitės pradeda lipti gaivus ir viliojantis pyrago kvapas, atsimenu ką nors keisto, bet gražaus, iš gilios vaikystės…
Vasarą labai nesunku susimedžioti kulinarinį įkvėpimą, kai ant stalo stovi krepšys šviežių vasaros gėrybių, nuo spintelės žiūri simpatiškas indas su šviežiomis sodo uogomis, o už lango dar ilgai ir nuobodžiai spigina išblukusi saulė. Gaila, kad dienos tokios karštos, jog nesinori nieko, išskyrus gulėt ant upės kranto, įmerkus kojas į tekantį vandenį. Daugiau…
Yra keletas svarbių dalykų gyvenime kuriems visada yra laiko. Nesvarbu, jog laukia neišlyginta krūva skalbinių, viryklė antra diena prašosi būti iššveista, iki darbo atlikimo lieka vos viena para, šaldytuvas tuščias ir reikia žingsniuoti į prekybos centrą, ir panašiai. Daugiau…
Traškūs svogūnų žiedai, sūrio kamuolėliai apvolioti džiūvėsėliuose, kepintos juodos lazdelės ir krekeriai – einamiausias vakarėlių maistas. Niekada nesižavėjau sūriais užkandžiais (galbūt todėl kad niekad negėriau alaus), tačiau kartą paragavusi Vio keptus sūrio sausainius, pakeičiau nuomonę ir užsimaniau išsikepti ko nors panašaus. Daugiau…
Loading ...
