Tigrinių krevečių salotos su fettuccini pasta
Žiūriu į krūvą niekučių ant mano stalų, tokių kaip pirkinių sąrašas, lapelis tablečių nuo gerklės skausmo, akiniai, drabužio etiketė, mobilus telefonas, atsilupęs pamušalas, kontaktiniai buvusių kolegų telefonai lapelyje, „Desperate Housewifes“ žaidimo knygelė, prieskonių malūnėlis (ką jis čia veikia?!), lūpų blizgis su nusitrynusiu prekės ženklu, nosinių lizdeliai ir dar visiškai naujas nosinių pakuotė; ir galvoju ką gi jums čia parašius. Kadangi iš mano mažo chaoso, apart nuo noro viską mesti ir galų gale susitvarkyti, nekilo jokių idėjų, nusprendžiau parašyti apie bileką.
Iš tiesų, pastaruoju metu bandau iššniukštinėti visas teigiamas ir neigiamas puses, būnant nusivylusia namų šeimininke. Šiuo atveju atmesti žodį “nusivylusi” yra tiesiog beprasmiška, nes kiaurą dieną praleidžiant namuose, planuojant kasdienius pietus, plaunant indus, tvarkantis, apsiperkant ir susiduriant su tokiomis problemomis kaip: ” O šventas kaktuse, kas taip prisvilino pieną šiame puode?!” arba “Po šimts marinuotų kalakuto sparnelių, jie vėl pakėlė tirpios kavos kainą…”, – nusivylimas, vienoks ar kitoks, yra neišvengiamas. Kita vertus, kam jis išvengiamas? Nebent House M.D. gydomam pacientui, kenčiančiam nuo hiperbolizuotos euforijos.
Tačiau viso to teigiama pusė (šeimininkaujant namuose) yra ta, kad retsykiais pasijunti kur kas reikalingesnis ir svarbesnis (na nebent pamišrti nupirkti kiaulienos nugarinės vakarienei). Kad pastebi tokių dalykų apie aplinką ir apie save, kokių seniau nepastebėdavai. Kad turi visą dieną, kuri priklauso tik nuo tavęs ir nuo tavo posūkių, ir kad kartais, kai per ilgai užsibūni kasdienės rutinos glėbyje, pradedi joje ieškoti ir atrasti nuotykių.
Pradedi eksperimentuoti ir ieškoti kažko naujo virtuvėje, prekybos centre, namų ruošoje. Šmaikštoka, bet tai kartais tampa dienų varikliu (jeigu tai nuskambo graudžiai, tai žinokit, kad taip neturėjo būti, priešingai). O kad užtektų energijos, džiaugsmo ir sveikatos – labai svarbu sveikas, skanus ir dailiai atrodantis užkandis. Šįkart mano pasiūlymas – paprastos tigrinių krevečių ir fettuccini pastos salotos.
Naudojau:
• 100 g tigrinių krevečių
• 60-80 g fettuccini (geros, tikros pastos)
• šviežiai maltus pipirus su druska
• Extra Virgin alyvuogių aliejaus
• paprastų ir traškių salotų lapų
• mažųjų vyšninių pomidoriukų
• mažyčio raudonojo svogūno trečdalio
• baziliko (naudojau džiovintą, smulkintą)
• poros šaukštų citrinos sulčių (šviežių)1. Krevetes atitirpinau (nes naudojau šaldytas), dar palaikiau karštame vandenyje, nusausinau, sudėjau į indelį, apipurškiau ispanišku alyvuogių aliejumi su citrina (labai geras, pirktas pačioje Ispanijoje), tačiau jei tokio neturite, pakaks šaukšto alyvuogių aliejaus ir šiek tiek išspaustos citrinos sulčių. Pamalti ant viršaus pipirų su druska ir palikti kuriam laikui.
2. Pastą išvirti šiek tiek pasūdytame vandenyje su šaukštu aliejaus (visur naudojam alyvuogių), tik nepervirti, nors jei naudosite gerą – viskas pavyks puikiai. Nupilti vandenį.
3. Paruošti gilesnę lėkštę, į kurią iš šonų sudėti suplėšytus salotų lapus su svogūnų žiedais (perpjautais dar per pusę), aplieti aliejumi, citrina. Sudėti per pusę supjaustytus vyšninius pomidoriukus. Į vidurį sudėti šiltos pastos, uždėti krevečių, greitai pabarstyti baziliku, jeigu norite dar apipurkšti citrinų ir aliejaus padažu. Patiekti šiltas.
Aha, norėjau pasakyti, kad… visada nori, to ko neturi dabar. Aš va, pavyzdžiui, šiuo metu sutikčiau būti namų šeimininke (na, gal nenusivylusia), bet žinau, kad tai būtų neilgam, labai neilgam… ir visada taip.
Bri, o krevetes iš tavo salotų galima? Aš jų labai noooriu ;)
Pasiilgau Tavo saldžiųjų stebuklų. Bet suprantu, kad įkvėpimas nepriklauso nuo užgaidų ir turi pats prisijaukinti. O kol kas linkiu mažyčių kasdienybės stebuklų, spraginėjančių ant pirštų galų ir kuriančių magiją.*
Egle, aš irgi norėjau, galvojau greitai praeis užgaida, nusibos, bet kažkaip pripranti. Ir net nustembi kiek daug darbų – mažų ir didelių gali atsirasti vien būnant kiaurą parą namuose :)
Oi, kad tu žinotum, kaip aš diaugčiausi jeigu kas nors tas krevetes suvalgytų, nes vakar namuose buvo: “Aš nevalgysiu, tegul jis valgo” – “Kodėl aš? Tegul pats ir valgo” – “Aš nenoriu” – “Fui, jos su uodegėlėm…” ir pan. :))
Gražaus komentaro anonimiškas autoriau, et, kad ir šeima saldžiųjų receptų pasiilgtų… Bet greitu metu turėtų kažkas saldaus pasirodyti – nes man sunku tverti kelias paras be saldžių eksperimentų :)
Ir ačiū už gražius žodžius :)
o jūs ką, krevečių nevalgot? :)
Valgom, aš tik retsykiais užsimanau, man jos vis dar atrodo kiek baugiai :)) Bet kadangi visi buvo sotūs, niekas nesutiko pabaigti kelių vargšių krevečių…
dabar bet ką atiduočiau už tas krevetes :D
:)) šaldymo kameroje dar liūdnai tūno 200g ;))
Norėjau paklausti, kur perkate tokias gražias lazdeles japonų/kinų stiliaus, kurios vyrauja šalia daugelio patiekalų?:)
Nežinau, šias pirkau ne aš :)
aš dailias lazdeles pirkau J. Basanavičiaus gatvėj esančioj prieskonių parduotuvėj ,)