Bulvės su lupena, įdarytos varške ir čili
Šiuo metu stengiuosi pereiti per tam tikrą self-recognition procesą, esu išsiblaškiusi, laisva, nesugaunama, nesuprantama ne tik aplinkiniams, bet blogiausia, kad ir sau pačiai. Manyje amžinai verda vidinis chaosas tarp įvairiomis savybėmis ir būdo bruožais pasižyminčių skirtingų mano charakteristikos pusių. Tuo, kad kažkur yra mano gyvenimo kelias, t.y. profesija, veikla, kuria man lemta užsiiminėti, tikiu tarsi penkiametė mergaitė apie amžinosios meilės ir to vienintelio buvimą kažkur pasaulyje. O gal net ir stipriau.
Prieš ketverius metus tikėjau, kad man lemta pasukti ekonomikos ir skaičiukų keliu, po metų atsibudau ir supratau, kad visada mane traukė menai. Tada, kai įstojau į animaciją, galvojau pasaulis išriedės iš po kojų – aš skraidžiau, nes šventai tikėjau, jog tai yra man. O tada įsimylėjau režisūrą, po pirmojo filmo sukūrimo, kai matant rezultatą kelios ašaros labai norėjo nuriedėti iš džiaugsmo, o draugas pasakė: „Blemba, kurti filmus yra tau…“ – pagalvojau, viskas, atradau save.
O tada, prisiminus kaip įdomiai nuo 7 metų pradėjau žiūrėti laidas apie reklamas, prisiminiau, jog tai buvo mano svajonių profesija, kuri praktiškai apjungė visus kitus mano pomėgius: kūrybą, rašymą, dizainą ir netgi režisūrą. Po darbo reklamoje, pradėjau ausimis karpyti, kai žmonės kalbėjo jog tikrasis mano pašaukimas: kepiniai, kulinarija ir maistas, tai bene daugiausia apčiuopiamų įrodymų turintis pomėgis (vieną iš jų jūs ir skaitote dabar), bet aš vis tiek netikiu, jog tai mano pašaukimas. Nes dabar įsipyniau į mados gyvenimą ir pradedu svarstyti, taip, teisingai, jau supratote. Mano gyvenimas šiuo klausimu visada atrodė paradoksalus iš šalies, aš tai supratau tik prieš keletą savaičių.
Ir nebežinau ar džiaugtis, ar verkti, kad taip galutinai ir nesugebu užsiciklinti ties viena sritimi (tos, kurias čia minėjau, yra toli gražu ne viskas). Gal man taip ir lemta blaškytis nuo vieno taško prie kito. O galbūt, tikėti pašaukimu yra taip pat naivu, kaip ir happilly ever after? Bet kuriuo atveju, nusprendžiau nevaržyti savęs ir leisti, kol yra galimybė lietis į visas puses, nebijoti nei suklysti, nei totaliai susimauti, o tiesiog lietis, ir su laiku, savaime, vieną rytą nubusti žinant, jog mano pasirinkimas, buvo teisingas. Galbūt tai, visai kaip ir meilė, ateina netikėtai.
Kas čia per įžangos keptoms bulvėms, tiesa? Ignoruokite apmąstymus ir išbandykite paprastą, nebrangų ir gausiai skanų receptą. Originaliai galima gaminti su tradicine varške ir grietine, tačiau veganai, gali įsigyti sojų varškės (arba to pačio tofu) ir įdaryti juo, bet kuriuo atveju, manau jums turėtų patikti. Aš dar ilgai jaučiau čili prieskonius ant savo pirštų galų – labai viliojančiai kvepėjo…
Pagaminsim per: 50-60 min.
Pamaitinsim: 2 žmogučiusReikės:
• 3 didelių bulvių;
• 180-200 g liesos varškės;
• 2 v.š. liesos grietinės
• druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų
• ekologiškų čili prieskonių
• saldžiosios paprikos miltelių
• šiek tiek džiovintų kmynų
• džiovinto, smulkinto mairūno1. Išsirinkite bulves, kurios būtų daugiau ne pailgos, o apvalesnės formos ir be akučių, arba kuo mažiau jų. Jas nuplaukite paprastai po tekančiu vandeniu, patrindami rankomis. Tada dar kartą nuplaukite su šepetėliu šveisdami. Iškrapštykite peiliu „akutes“ ir negražias dėmeles, jeigu rasite. Nuplaukite paskutinį kartą po šiltu, tekančiu vandeniu. Sudėkite bulves į verdantį vandenį ir apvirkite 10-15min.
2. Tuomet bulvytes išimkite, leiskite kiek atvėsti (3-4min.). Perpjaukite peiliu per pusę ir šiek tiek išskobkite vidaus. Sudėkite bulves į kepimo indą ar ant skardos, ar ant folijos, kaip jums patiks. Aš tiesiog dėjau į kepimo indą, nes folijos namie neberadau.
3. Paruoškite įdarą: varškę sumaišykite su grietine, šiek tiek pasūdykite, sudėkite čili, saldžią papriką ir kmynus. Išmaišykite viską gerai. Bulves apibarstykite pipirais ir druska, tada dėkite po šaukštą įdaro, ant viršaus užbarstykite mairūno prieskonių.
4. Įdarytas bulvytes išleiskite aplankyti orkaitės. Paprašykite orkaitės, jog ji įkaistų iki 180-200°C temperatūros ir laimingų bulvyčių kelionę tęskite apie 30 minučių, kol dailiai apskrus. Išimkite ir gardžiuokitės.
Brigita, tenorėjau pasakyti, kad tu tokia ne viena… Palaikau tau kompaniją ir šventai tikiu, kad ateis diena, kai aš atrasiu save. TIKRAI. Tu bent žinai KO nori, o aš net to žinojimo neturiu ir tai, patikėk, labiausiai liūdina. Atradus ką nors nauja, liepsnelės akyse dega neilgai ir vėl žvalgausi kur galėčiau pasukti. Ir man visada taip: pasiekiu tai ko noriu ir atsibosta. Pernelyg greitai. Ir vis dar graužiu save, kad pabijojau stoti į žurnalistiką (bet nesuprantu kaip nepabijojau į teisę). Graužiu save, kad pasidaviau aplinkinių spaudimui, visuomenės nuomonei. O dabar kaip koks sužeistas paukštelis, noriu skristi, bet žaizdos niekaip nesugyja. Bijau, kad taip ir liksiu amžiams ant žemės be galimybės skraidyti.
(net ašarą išspaudžiau, negi man taip savęs gaila?)
O tau galiu palinkėti tik vieno – pirmyn, ir neklausyk kas ką sako. Daryk kaip nori ir kaip sako TAVO širdis, o ne baimės lūpos.
žinai,bulvytės skanios,pries pasirodant šitam irašui,kaip tik ikišau orkaitėn bulvyčių..po savaitės sunkaus peršalimo,po truputį pradėsiu valgyti,oi nuo kiek įvairių produktų pykina vien tik pagalvojus.bet nuo bulvyčių tai visai ne;}
mm,..tie tavo pasvarstymai apie studijas,tai man labi panašiai,na aš esu tau jau seniau minėjus.
esu įstojus i anglų filologiją,pirmi metai ir beveik iškart akademines;}
bet tai kad jau po pusantro mėnesio supratau kad visai ten nenoriu..
ir nenooriu rudenį ten grįžt.
bet dauguma suaugusiujų šiurpinu tuom,kad nežinau,kur tada noriu,ypač,kai jau artėja,ka čia,beveik priartejo tas laikas,kadagalima perstot.na žinau kad man patinka menai kūryba ir panašiai,bet patinka oi oi,daugybė tų kūrybinių dalykų,oi daugybė,kartais as pati tarp jų, kaip matau ir tu,pasimetu:{
Ot temas, prie bulvių narpliojam :)
Egle ir Boruže, mes dar nežmoniškai jaunos ir galimybės dažnai mėtosi po kojomis, auga ant krūmų arba iššoka iš rankinės. Manau reikia tiesiog gyventi ir semti iš gyvenimo viską ką jis duoda, džiaugtis mažomis smulkmenomis ir nebijoti ryžtingiems pokyčiams – vienintelė stipri, bet tuo pačiu ir ne itin dosni mano savybė, tai supratus, kad man blogai/nepatinka/ne taip ir pan. nebijau visko tiesiog mesti ir pradėti iš naujo. Man atrodo, širdis geriau žino, kur link judėti reikia. Todėl ir kol kas kepu bulves, nes tai man teikia džiaugsmą :)
šiandien bulvėms pagarba:]
Įkišiu ir aš savo trigrašiuką :) Nes aktualūs pasvarstymai vyksta čia prie bulvių (niam)… Ir sužinai, kad ne vienas toks esi, nors ir iš esmės seniai tą žinojai… Retas žmogus tikrai žino, ko nori. Tikrai nėra daug žmonių, kurie yra tikri tikri tikri gydytojai, teisininkai, dailininkai, verslininkai… :) Žmonės tiesiog nuėjo vienu ar kitu keliu. Ir tiek. O kas būtų, jei būtų pasukę kitu? Ir štai ateina diena, kai imi svarstyti, kodėl 12 m. prasimokęs sustiprintą dailę, 12 kl. supratai, kad nuo daugiau dailės tiesiog apsivemsi, tada užsimanei į mediciną, bet išsigandai ir įstojai į verslo administravimą, nes pasijautei kažkaip saugiai, baigei ir dar negana to įstojai į teisę (nes gi „čia labai perspektyvu“ ir šiaip „pagal charakterį tau tinka“…), velkies vis diena iš dienos, dar sėdi kartais iki skausmo nuobodžioj kontoroj, ir daros baisu, kai vis labiau ir labiau norisi piešti, tapyti ar įmerkt rankas į molį :) labai norisi, bet jau pamiršai kaip… O kas baisiausia visam šitam balagane, nuo pat paauglystės, niekada neapleidžia mintis, kad galiausia turėsi nuosavą jaukų šeimyninį restoranėlį… :) Ką man, beje, ir vėl „paryškino“ šis tavo, Bri, skanus ir jaukus kamputis, kuris galima sakyti savotiškai mane pabudino :) Ir dabar aš „šiurpinu“ šeimyniškius savo (tavo) nesibaigiančiais keksiukais :)
Tik tuo tarpu, kai Bri nebijo ieškoti naujų kelių ir mesti senuosius, aš negaliu visko mesti, nes turiu nenormalią savybę – žūt būt pabaigti tai, ką pradėjau, nes man atrodo, kad jeigu ką nors mesiu – aš būsiu nugalėta… Matyt tai nėra labai gerai… :)
O esmė ta, kad kolkas, ką aš suvokiau per savo nevisai dar ilgą gyvenimėlį yra tik tai – man patinka žmonės, kad ir kokie jie kartais bebūtų, jie sukurti vieni kitiems, aš myliu gyvenimą ir noriu jame būti. Ir visur galima rasti „spinduliukų“, net ir buhalterinėse ataskaitose… :) kai tik tą sau primenu – viduje ramu :)
Tuo ir pabaigsim savo pietų pertrauką :) Ir atsiprašau už lyrinius išsiplėtojimus :)
Lyriniai išsiplėtojimai, čia visuomet netgi laukiami, Kavinuk :)
Aš irgi kartais pasvarstau, kad savo kelio atradimas kone stebuklas arba išimtis, pasitaikantį kas 50 kartą. Tu galvoji, jeigu mesi, kad kažkas tave nugalės, o aš priešingai – metu kažką svarbaus tam, kad įrodyčiau sau, jog galiu ir esu nepriklausoma. Nors iš tiesų kartais irgi pagalvoju, kad aš paprasčiausiai ne metu, o tiesiog pabėgu…
Oooo, buuuulvėėės. Jess, myliu bulves ir valgysiu su varške :))
bri ar gaminsi ka nors makaronu savaitei? megstu makaronus, tad butu miela koki receptuka skanu is taves gaut:)
Thpfū, pamiršau visai apie makaronų savaitę, nu gal dar spėsiu ką pagaminti per savaitgalį :)