Kaip aš bandžiau organizuoti itališką pietų vakarėlį…

Buongiorno! Užuodžiate kaip kvepia mano namai? Kur jūs užuosite… O gaila. Vakar nusprendėm padaryti mažą pietų vakarėlį, kadangi nuo įvairiausių klausimų ir darbų darbelių prispausta mano galvelė nesugebėjo sumąstyti meniu, tariau: „Darom teminį vakarėlį.“ Šeštadienį atsiverčiau „Dinner Explorer“ ir naršydama po gražųjį vakarėlių kalendorių, iškart supratau ko noriu – švęsime Milano dizaino šventę. „Kas čia per ..?“, – bene pagalvojote.

Iš tiesų nieko dizainiško veikti neplanavome, visa, ko norėjau, tai patiekti svečiams skanių itališkų užkandžių, skambant puikiai muzikai ir sukuriant mažą itališką atmosferą, o tą įgyvendinti padėjo pasufleruota tema, kurioje radau receptų, gėrimų ir kito mažojo gėrio. Juk kur kas įdomiau paeksperimentuoti ir tradicinius dinner parties arba pietų vakarėlius švęsti, užkabinant kažkokį cinkelį. Vakare turėjome klausytis koncerto, o po jo atsipalaiduoti su gardžiais itališkais užkandžiais.

Kodėl nusprendžiau jums tai papasakoti? Todėl, kad vakarėlių planavimas ir rengimas man visada buvo įkvepiantis reiškinys, kuriame turi skubėti, planuoti, minkyti tešlą, pjaustyti duoną ir panašiai. Juo labiau jei tas vakarėlis nėra vien kokteiliai ir kiti gėrimai, o žada svečiams kramtomų gardėsių. Apie tuos gardėsius, pamaniau, ir papasakosiu jums, tuo tarpu jūs įkvėpimo ieškoti galėsite Dinner Explorer tinklalapyje. O dabar grįžtam į pradžią…

Dvylikta valanda ryto (pietų?). Jau bijau – nebespėsiu. Pusė pirmos. Blaškausi po senamiestį, nes iš streso pamiršau, kur toji “Itališka kepykla”. O, pagaliau – iš tolo matau pro blurą (nemėgstu lauke nešioti akinių) kaubojišku šriftu šviečiančią iškabą. Po penkių minučių iškeliu su dideliu popieriniu maišu, kuriame panino bandelės su vaisiais (man, ne svečiams) ir dvi itališkos duonelės. Nekantrauju pradėti pjaustyti ir ruošti viską, o kvapas iš mano popierinio maišelio vis labiau vilioja vidury gatvės išsitraukti gabalą batono ir žygiuoti kramsnojant.
Prekybos centras. Pelėsinis sūris, Serano kumpis, melionas, miltai… Kažką pamiršau. Nesvarbu. Maišelis pilnut pilnutėlis, o piniginė tyliai verkia, pripras – tokia jau ta vakarėlių dalia.

Namuose. Jau beveik trys! Spėju tik nusiplauti rankas, suvalgyti panino ir išgerti kavos. Atėjo laikas ponui picos padui. Miltai šen, miltai ten ir štai iškočiota tešla guli skardoje. Šią akimirką kaip niekad apsidžiaugiu, jog galiu pašauti picą į orkaitę ir tuo metu…išeiti nusipirkti maskarponės. Juk sakiau, kad kažką pamiršau! Electrolux Inspiro yra tikras gelbėtojas vakarėlių rengimo etape – pašaunu tešlą. Pica -> Šviežia -> Plona. Išbėgu pirkti maskarponės. Grįžtu – padas jau iškepė. Orkaitė miega, išsitraukiu. Palieku atvėsti.

Picos gaminimas man yra vienas iš smagesnių užsiėmimų, ne vien dėl to, kad tai paprasta, aš manau tai, kaip ir pyragų kepimas yra puikus laiko praleidimas. Picą smagiausia kepti yra keliese. Tai gi apibarstau viskuo, kas pakliūva po ranka ir vėl šaunu orkaitėn.

Vėluoju. Reikia kepti pyragą. Išplaku tešlą. Automatinis kepimas -> Pyragai -> Biskvitas. Iškepa. Sakau draugui: “Perpjauk biskvitą perpus”. Vėluojam gausiai, nes kaip paaiškėjo visą mano stalą su užkandžiais teks tįsti kažkur kitur. Žiūriu – picos liko keli gabalėliai: „Ei kur likusi?“… Ai, tiek to, atsisuku ir žiūriu kaip mano kruopščiai keptas kakavinis biskvitas yra pjaunamas perpus, tiesiogine ta žodžio prasme, ne taip kaip normalūs biskvitai – išilgai, bet tiesiog perpus. Iš pradžių norėjau užpykti, bet tada mane apėmė sielvarto juokas. Na ką, galvoju, apsieisime ir be to maskarponės pyrago… Tiesa vėliau pagaminau jį, kažkaip. Nuotraukų nebus, manau, savaime suprantama kodėl. O jei nebus nuotraukų, nebus ir recepto. Och, šventas pyragų kepėjau…

Stalą nušluoti teko beveik dviese, pyragas kvepėjo neviltimi, maskarpone ir perpjautu pusiau biskvitu. Muzika – akustinė gitara, ir rokas, o ne mano planuotas jazzas, serviravimas… Ai, koks dar serviravimas. Ne tas žodis kaip nutolome nuo itališkos idėjos. Kita vertus, pasirepetavau prieš tikrai didelį vakarėlį, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (bandau save guosti dar ir šiandien).

Itališki picos paplotėliai:

Tešlai:
300 g miltų
100 ml vandens
v.š. cukraus
žiupsnelis druskos
7 g sausų mielių

Gardinimas:
alyvuogių aliejus
pomidorų pasta
pipirai su druska
mažieji pomidoriukai
plėšyta mozarella
vytinti dešros gabalėliai (juk vyrams gaminau)
šiek tiek ridikėlių
petražolės
ekologiškas raudonėlis

Miltus sumaišyti su druska, padaryti duobutę. Šiltą, bet ne karštą vandenį išmaišyti su mielėmis ir cukrumi, leisti pastovėti 10min. Tada supilti į duobutę miltuose, išsukti šaukštu arba šakute tešlą, apsibarstyti miltais rankas ir užminkyti tešlą. Leisti pakilti tešlai, tol, kol masė padvigubės, tai bus apie valandą. Kočioti kvadratą, kurį tiesti į skardą, geriau pateptą riebalais, arba bent jau išklotą kepimo popieriumi. Apkepti Plonos picos funkcija, arba 160-180 laipsnių temperatūroje, kokias 15-20 min.

Apskrudusiai picai leisti atvėsti. Apšlakstyti aliejumi, ištepti pomidorų pasta, apibarstyti druska ir prieskoniais. Gražiai išdėlioti dešryčių riekeles, uždėti suplėšytos mozzarelos, perpus perpjautų pomidoriukų, riekelėmis supjaustytų ridikėlių, suplėšytų petražolių, apibarstyti raudonėliais. Kaitinti 180 laipsnių temperatūroje 10-15 minučių.

Užkandžiai:

Serano kumpis
melionas
vynuogės be kauliukų

Vytintas Serano kumpis, įvyniotas į meliono riekelę (be žievės, žinoma) ir papuoštas žaliąja vynuoge be kauliukų.

itališka duona
juodosios alyvuogės
pelėsinis sūris
citrinų ekstraktas

Duonelę apšlakstyti citrinų sultimis, šiek tiek alyvuogių sultimis, dėti pelėsinio sūrio ir nerūpestingai užmesti alyvuoges. Negražu, bet tikrai skanu, ypač su šviežia duonele.

Jeigu norite daugiau receptų ir instrukcijų, bei patarimų kaip viską suorganizuoti, apsilankykite Dinner Explorer svetainėje.

O aš einu sugalvoti kur panaudoti jau spėjusią sudžiūti, nesuvalgytą, tokią skanią duonelę…