Orkaitėje keptos itališkos bulvytės su voveraitėmis
Dar visai neseniai pajutau, kad iš tiesų, man reikia visai mažai. Štai kodėl nusprendžiau atsikratyti prisirišimų ir iškeliauti vienui viena į pasaulį laimės ieškoti. Žinot apie ką aš svajoju?
Norėčiau dirbti padavėja. Kokiam mažam pietų Italijos mieste, prie jūros įsikūrusioje jaukioje namų stiliaus kavinėje. Kiekvieną dieną vilkėčiau gėlėtą suknelę ir ryšėčiau kuklų žiurstą, kuriame slėptųsi provansiško stiliaus užrašų knygelė. Darbo būtų ne daug, pinigų irgi, bet visko pakaktų, be to nereikėtų skubėti, nervintis, pyktis…
Į kavinukę užsuktų įvairūs žmonės. Pavyzdžiui, pagyvenę džentelmenai, kurie užsisakytų stiprios kavos ir gabalėlį šokoladinio pyrago, atsisėstų prie lango ir žiūrėtų į praplaukiančius laivus, o prieš išeidami visada maloniai atsisveikintų. Arba romantiška porelė turistų, kurie aikčiotų nuo nostalgiškai krintančių vakarinių saulės spindulių ant denio ir dviese gurkšnotų pasiflorų kokteilį. Kartais užsuktų ir gyvenimu nepatenkinti ponai, kurie pabambėję, kad nepardavinėjame cigarečių, galiausiai užsisakytų pienišką kokteilį, o tada išsitepę skruostus, kaip vaikai, pamirštų visus dienos rūpesčius.
Ateitų ir visokių keistuolių, tarkim dvidešimt aštuonerių metų vaikinas, kolekcionuojantis laumžirgius ir žiogus apsilankytų šeštadienio rytais, kažkur apie devintą, kai dar rasa ant žolės būna neištirpusi. Jis nešiotųsi kuprinėje stiklainius, vartytų juos tarsi deimantus ir pasakotų apie vabzdžius su tokiu užsidegimu, kad net arbata porcelianiniame puodelyje atšaltų.
Žinau, yra kažkur Europoje, tokia kavinukė. Visai mažutė, medinėmis, truputį girgždančiomis grindimis, senoviškais langais, baltomis palangėmis, visada kvepianti kava, pienu ir sausainiais. Kur gali sėdėti valandų valandas (nors kava seniai pasibaigė) ir stebėti tyrą ryto ar vakaro ramybę ir nejučia suprasti, kad tam, jog būtum laimingas reikia labai nedaug. Ne tik man, ar kaimynui iš gretimo namo, visiem. Pavyzdžiui, apsilankyti vietiniame ūkininkų turguje, kur perki daržoves iš jas užauginusių rankų, o grietinės tirštumas toks, kaip pas močiutę kaime. Tada kam nors iškepti traškių bulvyčių itališku stiliumi, su šviežiu, tirštu, naminiu voveraičių padažu…
Trukmė: apie 60 min.
Porcijos: 2-3Reikia:
• 6-8 vid. dydžio šviežių bulvių
• rozmarino
• žiupsnio druskos
• žiupsnelio šviežiai maltų pipirų
• šviežių krapų (nebūtinai)Prieskonių mišinys mirkimui:
• kelių šaukštų tyro alyvų aliejaus
• rozmarino
• smulkinto baziliko
• smulkinto raudonėlio
• žiupsnelio aitriosios paprikos
• saldžiosios paprikos milteliųPadažui:
• didelės stiklinės voveraičių
• didelio svogūno
• 3 did. grūstų česnako skiltelių
• kelių šaukštų kaimiškos grietinės
• šviežiai maltų pipirų
• druskos
• krapų
• šlakelio alyvų aliejaus1. Jei gaminate su voveraitėmis pirmą kartą, turėtumėte įsidėmėti, kad jas visada geriausia dar prieš kepant apvirti. Tai gi, švariai nuplaukite grybus ir apvirkite kokias 30-40 min. Kai užvirs vanduo, nugrėbkite putas ir sumažinkite ugnį.
2. Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių temperatūros. Švariai nuplaukite ir nuskuskite bulves bei supjaustykite ketvirčiais ir dar perpus. Sumaišykite aliejų su prieskoniais (tais kurie nurodytais prieskonių mišinyje) kokiame maišelyje, į tą maišelį sudėkite bulves (patikėkit, taip labai patogu), gerai užriškite ir pavolioję, pavartę, išmirkykite. Išimkite bulves ir sudėkite į kepimo skardą. Pabarstykite druska, pipirais bei rozmarinais. Kepkite kol apskrus, apie 35 minutes.
3. Susmulkinkite svogūną ir apkepinkite su grūstu česnaku įkaitintame truputyje aliejaus. Sudėkite apvirtas voveraites. Pakepinkite, pagardinkite druska, pipirais, šviežiais ar džiovintais krapais, sumaišykite su grietine, pašildykite dar kelias minutes.
4. Bulves patiekite drauge su šiltu voveraičių ir grietinės pagardu. Tinka patiekti ir prie paukštienos (pvz. ant grilio keptų vištienos kepsnelių). Skanaus :)
Ir aš norėčiau taip iškeliaut ir dirbti jaukioj mažoj Italijos kavinukėj… Belieka pasiryžt – o tai ir yra sunkiausia… :)
Aš jau nuo tavo praeito įrašo vis galvoju – kodėl aš taip negaliu padaryt? a? Viską mest ir išvažiuot? :) Vis stabdo visokie “bet”.
Aš esu dirbusi Itališkame restorane Italijos pietuose. Tai buvo darbo patirtis dėl kurios tikrai neverkiau, kad reikėjo grįžti į Lietuvą, bet atvirkščiai, buvau pasirįžusi niekada nebegrįžti. Bet gyvenimas viską kitaip sudėliojo… Gerai ten kur mūsų nėra, nes nebūdami vietoje mes daug dalykų nežinome ir viską piešiame rožinėmis spalvomis… Tikiu, kad tokią idilę greičiau rastum Prancūzijos Provanso regione arba Italijos Toskanos regione! Bet kuriuo atveju, linkiu tau sėkmės, nes esi verta geriausio!
Beje, Italijoje grietinės nėra ;)…
rodos, mūsų svajonės sutampa :))
ech, ir skonio receptoriai: šviežios bulvės su voveraitėmis – paprasta, bet beprotiškai gardu!
O, išties, kokia graži vizija :) Ir aš taip norėčiau :) Iš tikrųjų, tai būtų gyvenimas be rūpesčių ir pykčių, paprastas ir mielas… Labai nuoširdžiai linkiu, kad ši svajonė išsipildytų :)
Nesupraskite svajonės labai pažodžiui, čia daugiau metaforą į ramų, bet taikų gyvenimą, kur nors netoli gamtos, kur gali stebėti žmonės, būti tarp žmonių ir mylėti gyvenimą. Kai iškeliauji būna labai liūdna, nors ir įkvėpimas, ir entuziazmas užplūsta, be to dažniausiai atsiranda baimė, nežinia. Bet aš sakau – kodėl nepabandžius, juk visada gali grįžti, ne į kitą galaktiką išskrendu gi :) Ir gal bus galimybė tęsti Tasty Art :)
Aš grietinę panaudoju labai retai, todėl Italijos duonos skonis viską atpirks, manau :p
Gyvenimo paradoksas. Lietuviai nori Itališkos duonos, o italai lietuviškos. Žinoma yra visokių išimčių. Man tai nėra skanesnės duonos už lietuvišką juodą su saulėgrąžomis, o kai ją atvežiau į Italiją, vyro tėtis visą kepalą suvalgė per vieną kartą :D po to aišku blogai pasijuto, bet čia jau kita tema ;) Sėkmės, nes svajonės kartais pildosi!
Geras :)) Nu jeigu nerasiu darbo, tai užsiimsiu lietuviškos duonos prekyba Italijoje ;)) Gal ten tokią kaimišką vežėt, kur turguje prekiauja? Minkšta šviežia, va ta tai skani būn :)
Brie, man patinka. Man labai patinka. Pasakykit, kad taip ir padarysit? Ir kad ilgai nelauksit? Greit? Gal man būtų drąsiau, jei žinočiau, kad aš ne viena tokia. Mes nepažįstamos, bet širdyje aš jumis, ir su visais kitais tokiais, kaip mes.
Greit padarysiu. Jau gan greit. Man dar ir dabar atrodo, kad aš jau viena koja ten. O gal norit važiuot kartu? :)
Šiurpuliukai bėgioja nuo tavo pasakojimo. Viskas bus labai gerai, Brie :)
svajone tikrai grazi, belieka tik veikti, nes igyvendint ja nera labai sunku:) Italijoje gyvenimas tikrai kitoks, ir zmones kitokie, kas yra buve-supras apie ka kalbu:)
beje, kur grietines galima rast nusipirkt tirstos kaip pas mociute kaime? nes ta is parduotuves mane labai liudina – skysta kaip vanduo:/
man net sirdi siluma uzliejo paskaicius du paskutinius irasus. Tokia siluma ir ramybe, jokiu stresu del ateities. Musu patirtis panasi – as irgi kraunu lagaminus ir lekiu i svecia sali paskui mylima – bet isgyvenimai tokie skirtingi. Taip gera buvo skaitant atitolti nuo tu savo baimiu “o ka as ten”, “o kaip as paskui cia” etc. reikia imti ir daryti tai, ka salo sirdis. aciu labai uz padrasinima!
labai grazus pasakojimas-svajone. as turbut irgi taip noreciau, gal nelabai ilgam, kokiems metams, bet butu puiku :)
o cia mazytis pastebejimas “ir pasakotų apie vaMzdžius su tokiu užsidegimu, kad net arbata porcelianiniame puodelyje atšaltų”;)
Brigita, ačiū už įrašą. Labai.
Laukau kumštelius už tave, už save ir už visus, išvykstančius paskui svajonę.
skaitydama tavo svajones uzsisvajojau ir as… taip viskas aprasyta, kad net jauciau mediniu grindu kvapa, pajutau sokoladinio pyrago skoni ir jauciau kaip skruotus glosto dregnas juros vejas… ech… sekmes! noreciau ir as i tavo svajoniu kavinuke!
Labai graziai aprasyta. Atrode, tarsi skatyciau Johan Harris knyga. Kazkodel isivaizdavau Prancuzija, ne Italija, bet sukele labai gerus jausmus. Ir labai skaniai atrodo tos bulvytes. Dabar esu uzsienyje ir pasiilgau naminio maisto.. pamacius uzrasa prisiminiau mamos keptas bulvytes su grybais. Kai grisiu, reikes butinai pasidaryti:)
as ir noriu kartu :)
Oi, pamiršau atsakyti, kad grietinę pirkau turgelyje paprastam, pas ūkininkus :) ten ji labai šauni. Ir ačiū visiem už palaikymą! :) Manau Tasty Art paversiu dar ir nuotykių ieškojimo ir aprašymo blogu, jei bus laiko prisėst prie neto :)
eik tu sau! as ir taip noreciau. gausiai sekmes kelionese, o deivyda namie palieki?
ps. vis dar svajoju tavo filma pamatyt :3
joo, prireiks sekmes :) gal iseis dar kaip nors filma pamatyt, nors as jau visiskai pati ji pamirsus ir nebenoriu niekam rodyt, man jau nebe tas galvoje x) Deivido nepalieku namie, jis pats pasilieka ;)
Ech… Na ką, beveik prieš metus aš (kaip viena jau čia komentavusi) paskui mylimą į svečią šalį išvykau. Tą pačią Italiją… Na, grietinės čia nėra tikrai. Kavą jie geria paskubomis prie baro, net neprisėdę :) O neseniai kaip tik buvom pietuose (Pulijoje) – ten giminaitis dirba padavėju… Be išeiginių, iki išnaktų… Taip, gyvenimas ten kainuoja mažiau, bet ir algos mažesnės… Aš galvoju, kad svajonės svajonėmis, o gyvenimas gyvenimu. Ir jei vidinė ramybė, taika ir harmonija nežydi Lietuvoj, nežydės nei Italijoje, nei Kanadoje, nei Provanse… Viskas slypi viduje, ne išorėje.
Bet visgi su drąsa važiuoti ten, kur norisi sveikinu. Gražus ir prasmingas ir daug duosiantis žingsnis. Sėkmės!
taip taip, tiesa :) na, Codplay dainuoja “if you never try – you never know”. vidinė ramybė svarbu, tačiau mus taipogi ir aplinka įtakoja, kultūra, žmonių požiūris į gyvenimą. na, o aš nedirbsiu padavėja :)) kol kas ten važiuoju kitokiais tikslais ir net ne į Pietus, čia tik taip aprašiau kaip įsivaizduoju savo gyvenimą ateity, gal kada iš šitos vizijos parašysiu knygą ar filmą pastatysiu. dabar plaukiu pasroviui, negalvodama kaip bus. be to…perché non sognare? :)
Chi non sognare, non vive. Credetemi.
:) jei suksi į Italijos šiaurę, duok žinią :)
Drąsi Tu mergička :) Bet tik sekdama paskui savo svajones, galėsi jaustis laiminga. To Tau ir linkiu! P.s. Tavo bananų duonelės receptas fantastiškas :D Ačiū!
Tikiu, kad Provanse būtų geriau – bet kodėl nesukūrus tokios rojaus kavinukės Lietuvoj?
Būčiau pastovi lankytoja :o)
Aušr, Provansas labai puiku, bet, deja, nemoku prancūzų kalbos :( O dėl kavinukės tai, aš ne verslininkė, turiu idėjų ir gražių vizijų, bet su verslu ir kitais piniginiais reikalais man ne kažką…
Suksiu pradžioj būtent į Šiaurę! :)
Ieva, ne, aš labai nedrąsi, tiesą sakant, bet didelė svajotoja, o svajonės kartais nukovoja baimes :)
Vauuuuu Brigita, kaip tu romantiškai ir sentimentaliai rašai!!! Taip įsijaučiau į tą downshift’ą, kad net receptas pasidarė neįdomus. Reiks kitą kartą perskaityti :)
Ačiū :)) Kai šį tekstą rašiau, pati pamiršau, kad po filosofavimų riekia ir prie recepto sugrįžt:)
norėčiau paklausti, ar būtų galima vietoj voveraičių naudoti pievagrybius? tokiu metu voveraičių nei kvapo, o labai norisi išbandyti receptą :)
norečiau paklausti, ar būtų galima vietoj vovoraičių naudoti pievagrybius? tokiu metu voveraičių dar nė kvapo, o taip norisi išbandyti receptą :)
žinoma, kad galima naudoti ir pievagrybius, tik gal truuuuputį mažiau skanu bus :)