5 valanda ryto. Mano mėgstamiausia valanda dienoje, kurią turbūt kokius 355 kartus per metus paprasčiausiai pramiegu. Iš tiesų myliu šią valandą jau nuo vaikystės, galbūt todėl, kad ji man visada asocijavosi su kelionėmis, o dar dažniau – su skrydžiais. Galėčiau parašyti romaną apie skrydžius. Apie nerūpestingas valandas praleistas oro uoste, siurbčiojant tirpią kavą iš automato, ir žiūrint pro milžinišką stiklinį langą kaip leidžiasi lėktuvai. Arba apžiūrinėjant kitų keleivių lagaminus, kuriuos visi nukarstę kokiais nors skiriamaisiais ženklais: airišku keturlapiu dobilu, mažu plastikiniu šampano buteliuku, pliušine varle, raudonu šilko kaspinėliu, ar Kungfu Panda iš kokio nors McDonald’s rinkinio. Oro uostuose vyrauja kažkokia kitokia nuotaika, nuotaika, kurios neaptiksi niekur kitur.
Kai išgirstu kupiną gyvenimo džiaugsmo “Buongiorno”, mane apima ramybė ir azartas viename. Praeitas metais bandelėmis ir kava su grietinėle kvepiančiame Bergamo oro uoste man visiškai nebuvo liūdna išvykti, nes žinojau, kad dar ne kartą čia sugrįšiu. Ir visiškai nereikėjo mėtyti monetų į upes ar fontanus. Dar kartą pamojuoju rožiniam lėktuvui už gamilybę aplankyti Milaną vos už 70 LTL ir entuziaztingai tempiu lagaminą svajodama apie spaghetti milanese ir gelato desertui. O vėliau – ramybė saulėtam Parco Sempione, atrasta maža trikotažinių pižamų krautuvėlė kažkur netoli Porta Genova metro ir kelionė traukiniu į Ligurijos kalnus. Kai jūs skaitysite šitą įrašą, aš greičiausiai sėdėsiu ant šių laiptelių (žr. foto), uostysiu žydinčias rožes ir planuosiu vakarienei itališką risotto su citrinomis…
Daugiau…
Vieną vakarą girdėjau kaip mama žiūri kažkokią kulinarinę laidą. Šefas kalbėjo rusiškai, bet su tokiu stipriu prancūzišku akcentu, kad iš pradžių pagalvojau, jog nei iš šio nei iš to pradėjau suprasti prancūziškai! Daugiau…
Kai prieš kelis metus žiūrėjau garsiąją Woody Allen komediją “Viki Kristina Barcelona”, kaskart aikčiojau stebėdama mažomis lempelėmis pasipuošusias kavinukes, gėlėmis apaugusius restoranėlius, tas siauras spalvotas gatves ir skalbiniais nukabintus balkonus bei medines langines. Daugiau…
Visada yra kuo džiaugtis. Su temperatūra važiuoti traukiniu Vilnius-Kaunas ir grožėtis kaip ruduo savo teptuku jau įpusėjo spalvinti laukus ir medžius. Svajoti apie šiltą vilnonę kaldrą, mamos moliūgų sriubą ir itališką komediją. Susirasti seną apdulkėjusį puodą arbatai. Daugiau…
Per vargus atsikelti šeštą valandą ryto, išgerti puodelį itin stiprios kavos, kai už lango į akis spigina rudeninė saulė. Tada, kaip mokyklos laikais, susišukuoti plaukus į kasą, užsidėti kuprinę ir išeiti, kai dar niekas nedrumsčia ryto gaivos. Daugiau…
Pamenu tą dieną kai pagaliau Lietuvoje radau pirkti išsvajotų levandų. Nešiausi apsikabinusi tą puokštę, o aplink atrodė, kad gyvenime, kaip filme – šviečia saulė ir visi šypsosi. Atrodė, kad tuoj užsoksiu ant fontano, ir, kaip miuzikle, pradėsiu dainuoti su praeiviais, kavinių baristomis ir gatves šluojančiais žmogeliais. Daugiau…
Maistas – tai kūrybinė aistra. Maistas – tai džiaugsmas. Maistas – tai tyras paprastumas, paverčiantis mažas dienas ypatingomis ir jaukiomis. Tai nuotykis ir šilta, oranžinė vakarinės saulė 9 valandą vakaro virtuvėje, kai į svečius užklydės pasiklydęs laumžirgis atranda kątik iškeptą pyragą su abrikosu džemu. Daugiau…
