Kai jau sakiau, jog niekada nebekepsiu jokių keksiukų, kad ir koks šviežias, skanus ir nesudėtingai paruošiamas pusryčių gardėsis jie bebūtų, prasidėjo nostalgija. Vėlyvais rytais, kai tingūs „Starbucks“ lankytojai pirkdavo didelius muffinus su mėlynėmis, nesusilaikydavau ir aš. Kas gali būti jaukiau už pusryčius saulėtoje terasoje su dideliu puodeliu kavos ir puriu uoginiu muffin? Daugiau…

Visai neseniai teko ragauti gruzdintų koldūnų su trintų daržovių įdaru ir rytietiškais prieskoniais – labai skanu. Kai jau amžinybė besitęsiantys karščiai pasibaigs ir apims noras kuo ilgiau laiko praleisti virtuvėje eksperimentuojant – išbandysiu. Tačiau dabar gelbėja greiti, paprasti ir skanūs pietūs. Daugiau…

Days go by. Pievos vis tiek sausos. Išeinu kartais prisiskinti kokių ramunių, gąsdindama žiogus ir driežus besideginančius saulėje ant įkaitusio akmens. Ant pusryčių stalo rytas po ryto garuoja juodos kavos puodelis, o atidarius šaldytuvą mane pasitinka uogų karalystė. Daugiau…

Kai ilgai darbuotis karštoje virtuvėje vasarą nesinori, o pirktiniai saldumynai nebetenkina ateina laikas prisiminti šaldytą sluoksniuotą tešlą. Nesakau, kad tai stebuklas (lyginant su namine sluoksniuota tešla, kurią gamini praktiškai visą parą, o kartais ir ilgiau), tačiau tikrai puiki išeitis greitiems pikantiškiems ar saldiems kepiniams. Daugiau…

Kartais man atrodo, kad mūsų savijauta apgaubia mus maždaug 4-5 metrų ilgio spinduliu. Tai reiškia, jeigu išeinate piktas ir nervingas, aplink jus susidaro neigiamas apskritimas, kuris traukia neigiamą energiją ir kitus piktus žmones bei nesėkmes: bala aptaškančią mašiną, suplyšusį pirkinių maišelį, banano žievę arba tiesiog piktą pirkėją, kuris įtaiso mėlynę pirkinių vežimėliu ir už tai net neatsiprašo. Daugiau…

Kiekvienais metais sakau, kad šiemet bus kitaip. Tačiau kažkur jau vidurvasarį vasara mano širdyje pasibaigia ir pradedu svajoti apie jaukius, žvarbius žiemos vakarus su pūkine antklode, milžinišku puodeliu karštos arbatos, naminiais sausainiais ar pyragu. „Kokia nesąmonė!“, – pasakysit. Daugiau…

Nors man dar ne šešiasdešimt, bet vis mėgstu tyliai prisimint vaikystę. Ypač žingsniuodama pro gėlių laukus. Tuomet dienos, prasidėdavo nuo devintos ryto, kai romantiškais šešėliais pasipuošusioje „verandoje“ kvėpuodavau vasaros gaiva. O baigdavosi kartasi net po dešimtos, kai pėdos būdavo juodos tarsi smala, o širdis kupina įspūdžių ir nuotykių, kurie dar gerą pusvalandį kartais neleisdavo užmigt. Daugiau…